“Pirmą kartą pasižiūrėjęs į žmogaus dizainą, visuomet pamatau jį kaip vaiką ir koks jis buvo vaikystėje“, pasakoja Ra Uru Hu, pasaulį supažindinęs su Human Design sistema.
Nors kiekvieno mūsų dizainas yra be galo kompleksiškas ir unikalus, daugelis dalykų matomi jau paviršiuje – apie šį paviršinį pamatą ir bendrauju su savo klientais. Pažvelgus į manąjį, į akis krenta vienas akivaizdus dalykas: esu stipriai apibrėžta (turiu daug aktyvuotų kanalų) manifestuojanti generatorė, teturinti vienui vienutėlį atvirą centrą – saulės rezginio, a.k.a. Solar Plexus, a.k.a. mano emocinė sistema yra atvira, veikianti nenuosekliai ir stipriai priklausoma nuo tų, kurie yra šalia manęs. Dar ir – nuo planetų judėjimo, tačiau first things first ir pakalbėkim, ką tai reiškia lietuviška žmonių kalba.
Savo bodigrafą suvedus gimimo laiką ir vietą gali nemokamai išsitraukti čia. Solar Plexus savo bodigrafe gali rasti pasižiūrėjęs į dešinėje apačioje esantį trikampį. Baltos spalvos trikampis rodo atvirą emocinę sistemą (žr. mano dizainą aukščiau). Užspalvintas – nuosekliai bangomis veikiantį, apibrėžtą emocinį centrą.
Jei ir Tu norėtum pradėti savąjį Human Design eksperimentą ir pasikalbėti apie dalykus plačiau, kviečiu į asmenines 1:1 sesijas. Daugiau apie mano teikiamas Human Design paslaugas skaityk paspaudęs čia:
asmeninės Human Design sesijos ir pažintis su savo dizainu
Taigi mano istorija.
Vaikas aš buvau labai jautrus, tylus ir drovus. Nors darželio laikus prisimenu kaip padūkusius, linksmus ir kupinus bendravimo, sulig mokykla savo prigimintį gyvybingumą netrukus ėmiau riboti. Augau keturių asmenų šeimoje – su emociškai atviru broliu bei emociškai apibrėžtais tėvais. Stebėjau savo kūrybišką ir į melancholiją linkusį tėtį (39/55) bei santūriai gyvenimiškas patirtis priimančią mamą (nesąmoningas 35/36 kanalas).
Turintys atvirą centrą yra kaip receptoriai, priimantys energiją iš to paties apibrėžto centro kitame žmoguje. Kitaip tariant – aš turiu polinkį priimti ir išgyventi kito žmogaus patiriamas emocijas kaip savo ir man užtruko daugiau nei tris dešimtmečius, kol ėmiau pamažu atskirti, kurios emocijos yra mano, o kurias tiesiog priėmiau iš kito. Dar daugiau, atviri centrai veikia kaip didintuvas ir daugintuvas, taigi namiškių ir kitų aplinkinių emocijas viduje padidindavau, iškreipdavau ir išspinduliuodavau į aplinką su dviguba jėga. Iki šių dienų, jei emocinis žmogus (turintis apibrėžtą emocinį centrą) šalia manęs džiaugiasi, aš galiu apsiverkti iš laimės, o šypsena tiesiog nedingsta niekada. Ir atvirkščiai, kažkam nuliūdus, būna, empatiškai susigraudinu čia pat vietoje, nors nei rūpestis, nei emocija nėra mano.
Iš savo pirmosios Human Design konsultacijos atsimenu daugmaž vieną dalyką – kad nuo prigimties esu linkusi išgyventi kitų emocijas kaip savo. Aš į žodžius nesudėsiu, kokią įtaką man padarė šie žodžiai, kurių niekada nebuvau per 32 metus girdėjusi, taigi ir susimąsčiusi. Tik išgyvenusi ir praktiškai patyrusi. Pamažu man ėmė dėliotis taškai ant visų i per visus tuos tris dešimtmečius. Vienas po kito ėmė grįžti prisiminimai iš paauglystės laikotarpio, kai ištisai skųsdavausi skrandžio spazmais. Man būdavo normalu kas keletą dienų jausti skausmą skrandyje ir nieko per daug su tuo nedaryti. Beje, kiekvienas centras mūsų bodigrafuose turi savo atitinkmenis fiziologijoje, o emocinis centras siejamas, be kita ko, su skrandžio veikla. Matematika paprasta – išgyvenu kitų emocijas kaip savo, susitapatinu su jomis ir periodiškai turiu spazmuojantį skrandį. „Kam nebūna“, tuomet galvojau, kaip galvojo ir mano aplinka. Gal arbatos ar kefyro daugiau pagerti, gal suvalgiau ką ne tą, maža kas, gi visko būna ir čia baika, gyvensiu.
Ilgainiui ši baika man ėmė darytis tokia įprasta, kad skrandžio skausmus tiesiog imdavau ignoruoti. Užėjus ūmiems spazmams gerdavau vandenį ir toliau tęsdavau bendravimą. Ne, man neatrodė, kad su tuo reikėtų kažką daryti daugiau nei išgerti kefyro ir tiesiog išlaukti, kol praeis, nes visada ir praeidavo, anksčiau ar vėliau. Kartais po valandos, kartais po paros, bet praeidavo. Ir vėl ratu iš naujo – kasdienybės ciklas, visi su savais rūpesčiais, čia toks buvo manasis.
Panašiu metu ėmiau domėtis žmogaus vidiniu pasauliu ir emociniu intelektu. Daugybę laiko praleisdavau viena ir turėjau sodrų vidinį pasaulį, kuriame jausdavausi komfortiškai ir saugiai. Jame nereikėdavo palaikyti pokalbių ir santykių su kitais, užtekdavo tiesiog būti sau ir mąstyti bei skaityti apie dalykus. Savirefleksijos tuomet dar neišmaniau, tad labiau galvodavau apie išorinius dalykus, nekabindama savo vidaus ir nedealindama su savo patirtimis ir išgyvenimais. Buvau stipriai priklausoma (tuomet to dar nežinojau) nuo kitų nuomonės ir komentarų mano atžvilgiu. Man atrodė normalu, kad kažką sugalvojusi turiu pasisakyti kitam (tėvam, draugėm, bet kam, kam nors) ir laukti pritarimo. Pritarimo negavusi arba susilaukusi kritikos, abejonės (ar tiesiog priešingos nuomonės) nuo veiksmo arba susilaikydavau, arba užsidarydavau savo vidiniame pasaulyje, kuriame leidimų niekas neišrašinėjo, taigi galėdavau veikti nepriklausomai. Man būdavo normalu pasijausti paskutine nevykėle, išgirdus iš klasiokių, kad „taip surištų plaukų niekas nenešioja“, ar gavus pašaipą dėl savo rašytinės kūrybos, kuri mane traukė nuo pat to, kai save atsimenu.
Kaip lakštingala negali negiedoti, taip aš negalėjau nerašyti, net jei mano rašymai kartais keldavo klausimų (kartais net dėl autorystės) aplinkiniams. Ir neapsakysiu tos gėdos, kurią patyriau kartą ant mokyklos scenos, dalyvaudama šauniausio moksleivio konkurse (???) ir deklamuodama savos kūrybos eilėraštį, kurio dvi paskutinės eilutės tiesiog dingo iš mano lūpų. Stovėjau iškaitusiais žandais kaitriau už rugpjūčio saulę, girdėdama vyresniokų žvengą auditorijoje „haha, pamiršo!“ ir desperatiškai atidarinėdama atminties stalčiukus, pasimetusių eilučių beieškodama. Eilutės atsirado, nuo scenos lipau vidujai susigėdusi iki negaliu, konkurso nelaimėjau net arti, o ant scenos, rodos, besimokydama daugiau niekada ir nebelipau. Kam. Juk tokia rizika susimauti, pamiršti žodžius, susigėsti, susivaryti prieš klasiokus ir apskritai, ką žmonės pasakys. Didelė nemalonių išgyvenimų rizika, tad atrodė verta ją apskritai eliminuoti.
Dabar šias istorijas pasakoju be skausmo, su lengva ironija ir atlaidžia šypsena savo vidinei paauglei. Niekas 90‘s apie emocines patirtis nekalbėdavo, žurnalai irgi nerašydavo, o gyvenimą nagrinėdavome praktiniu būdu – atsitinka ir tada kažkaip tvarkydavomės. Arba nesitvarkydavome ir apatiškai leisdavome neapdorotoms patirtims kauptis, ilgainiui prasiveršdavusioms santykiuose su romantiniais partneriais, kiemo draugais, tėvais ir pirmaisiais darbdaviais bei kolegomis. Būčiau verčiau nešusi su savimi visą pasaulio kaltę ir gėdą (dėl visko ir bet ko) nei ėmusi apie tai galvoti, sau pripažinti ir konfrontuoti.
Apie kokią konfrontaciją iš viso. Apie kokias diskusijas ir nepatogias situacijas. Papuolusi į tokią sprukdavau kaip žiurkė iš skęstančio laivo (aišku, tai nieko nespręsdavo), o jei turėdavau joje kiek pabūti – tylėdavau it vandens prisėmusi ir linksėdavau kaip gera mergaitė.
„Kiekvienas, gimęs su atviru emociniu centru, nuo pat kūdikystės išmoksta vaidinti gerą mergaitę ar gerą berniuką, kad tik nenuliūdintų kito, nesugadintų jam nuotaikos ir nesukeltų bangų“, pasakojo Ra Uru Hu. Tai ačiū jam, kad ėmė ir užrašė mano gyvenimą į Human Design vadovėlius, studijuojamus tūkstančių žmonių visame pasaulyje.
Dabar nepamenu savo tikslios reakcijos į perskaitytus žodžius, praėjus geriems metams nuo pirmosios pažinties su savo atvira emocine sistema. Tai turėjo būti kažkas apie juoką per ašaras, nuoširdų ir žioplišką pasimetimą, tuo pat metu naivų džiaugsmą, kad „žiūrėk, jis parašė apie mane! Iš kur jis žino?!“
Per Human Design sesijas dažnai sulaukiu komentarų „nu wow, kaip tu matai ir iš kur tu žinai dalykus, Giedre, mes juk nepažįstami!“ Kas kartą šypsausi – empatiškai ir atlaidžiai – prisimindama, kad būtent su ta pačia nuostaba einu per savąjį Human Design eksperimentą, šiai dienai artėjantį prie trejų metų (maždaug ankstyvosios paauglystės stadija). Nepaisant to, kad mūsų unikalus išminties ir prigimtinių talentų potencialas yra neišsemiamas, paviršiuje mes esame labai panašūs ir veikiame pagal fiksuotus ir aiškius paternus, būdingus daugeliui mūsų. Tu man parodyk žmogų su atviru emociniu centru ir aš parodysiu tau žmogų, visą gyvenimą vengiantį nepatogių pokalbių ir bėgantį iš įtemptų situacijų. You do the math: abiem atvejais tai yra tas pats žmogus. Badum-ts, krenta būgnų lazdelės ant žemės šalia jau kritusio mikrofono.
Mes esame žiauriai primityvūs, kai veikiame nepaisydami savo prigimties (Human Design terminais, kai veikiame iš savo not-self būsenos). Apie šiuos paternus bei tikrąją prigimtį ir kalba Human Design.
Turėdama vienui vienintelį atvirą – emocinį – centrą, didžiąją dalį sąlygotumų šiame gyvenime patiriu būtent per jį. Sąlygotumai (angl. conditioning) – visi tie trikdžiai iš aplinkos, su kuriais yra linkęs tapatinti mūsų protas ir per juos diktuoti būsimus sprendimus. Human Design čia pat primena, kad nėra tokio žmogaus šitoje planetoje, kuris galėtų vadovautis savo protu ir taip priimti sau teisingus, tinkamus (angl. vartojamas žodžis yra correct) sprendimus.
Net kas antras iš mūsų turi atvirą emocinę sistemą. O nenuklystant per daug į teoriją, atviras emocinis centras mums diktuoja sprendimus per nepatogumo prizmę: „turiu daryti taip, kad nesugadinčiau jam nuotaikos“, „turiu apsimesti, kad esu geros nuotaikos“, „aš geriau pakentėsiu, bet nieko jai nesakysiu“, „gal aš jau eisiu iš čia, nes man labai nepatogu būti šioje situacijoje“, „aš nesakysiu tiesos, patylėsiu, kad aplinkui visi liktų ramūs“ ir pan.
Mes, emociškai atvirieji, nuo pat gimimo akimirkos esame linkę bėgti nuo tiesos ir nepatogių situacijų. Mums yra labai nepatogu tvarkytis su įtampa, emociškai įkaitusia atmosfera, ūmiais konfliktais ar sudėtingais klausimais, neturinčiais lengvų, paprastų išeičių. Taip mes ir bėgiojame. Kas antras tavo sutiktas žmogus verčiau sukiš galvą į smėlį nei konfrontuos sudėtingą situaciją. Galbūt tas žmogus esi TU pats. Tai labas!
Aš būdavau pirmoji eilėje pabėgti iš visų labiau įtemptų pokalbių ir galėdavau padaryti viską, kad jų nebūtų iš viso. Verčiau būčiau prasmegus skradžiai nei išsakiusi savo tiesą, prieštaraujančią kito žmogaus požiūriui ar susiklosčiusioms aplinkybėms. Apie jokį „ne“ žodžio vartojimą ir ribų apsibrėžimą negalėjo būti nei kalbos. Viskas arba nieko. Priimdavau kito žmogaus išgyvenimus kaip savo arba bėgdavau nuo jų kuo toliau, kad tik viduje neimtų tampyti, skaudėti skrandžio ar drebėti kojos iš konfrontacijos baimės.
Ah, baimės. Emocinis centras, be kita ko, yra atsakingas už mūsų emocines baimes. Ir dabar jau dažnas žinome, kad nėra kito būdo su savo baimėmis dorotis kaip tik konfrontuoti jas, vieną po kitos. Gal ne visas iš karto, gal labai iš lėto, tačiau kiekviena baimė dažnai tėra laiko klausimas, kada su ja turėsime susiduri vėl ir vėl iš nauja. Taip ir aš, užuot ugdžiusis savo empatijos išmintį (kurios potencialą turi kiekviena atvira emocinė sistema), murkdžiausi emociniame skausme, kuriame ištisai ir nuolat skęsdavau, neprašydama pagalbos ir priimdama kaip savaime suprantamą dalyką – kančią. Kančią bendrauti, kančią dorotis su situacijomis. Iš čia dar vaikystėje gimė sodrus vidinis pasaulis, kuriame kančia neegzistavo (nes ją ignoruodavau) ir galėdavau tiesiog būti, niekieno nejudinama, užsiėmusi savo reikalais ir mėgstamomis veiklomis, kurių visuomet turėdavau begales.
Ir tik įpusėjusi trečią dešimtį atkreipiau dėmesį į labai keistą momentą. Pastebėjau, kad ėmusi pamažu mokytis išsakyti savo tiesą ir konfrontuoti su pašnekovu paprasčiausiai pradėjau geriau jaustis. Man tai buvo labai neįprasta ir nelogiška. Mano protas buvo šventai įsitikinęs, kad bet koks ginčas lemia emocinį skausmą ir gera išeitis jame tiesiog neegzistuoja bei atneša kančią. Kam pyktis, kai galima nesipykti. Galima gi iškentėti, išlaukti, nukišti į giliausius užkaborius ir apsimesti, kad konfliktas neegzistuoja, trigerių nėra ir galim gyventi toliau spakaini sau.
Nepaisant kūne besirandančio emocinio palengvėjimo, atstovėjus savo tiesą, protas man ir toliau aiškino, kad į konfliktus leistis negalima ir neverta, tad tiesos ieškojimai mano kasdienybėje buvo labiau išimtis ir retenybė, tik jau baisiai ekstrinėse situacijose. Ir tik susipažinusi su Human Design labai aiškiai įsivardijau sau, kad taip, aš Giedrė, aš vengiu tiesos ir sudėtingų temų pokalbiuose. Rodosi, intelektu priimti šią tiesą yra visai paprasta – perskaičiau, man pasakė, vadinasi supratau. Tačiau kaip šią tiesą įkūnyti?
Ir čia prasidėjo mano tikrasis eksperimentas su emocijomis taikant Human Design sistemą.
Nuo bazinių žinių apie savo dizainą gavimo buvo praėję geri metai, kuomet vis dažniau ėmiau pastebėti įtampą keliančias situacijas ir imti kreipti dėmesį į savo reakcijas bei elgesį jose. Jau žinojau, kad (vadovaudamasi pagrindiniais Human Design įrankiais, savo Strategija ir Autoritetu, sakraliniu atsaku į tai, ką gyvenimas man atneša) turiu tiesiog imti ir pradėti mokytis atsirinkti, kurie gi konfliktai ar nepatogios situacijos yra verti mano dalyvavimo, o iš kurių tikrai galiu atsitraukti ir išeiti, nes (daugybė galimų priežasčių). Nepaisant žinojimo, kūnas ir toliau suntė priešinimosi signalus, o teoriją paversti praktika pasirodė labai sudėtinga ir painu. Nenustebinsiu – laikui bėgant žinios ėmė įgauti vis labiau apčiuopiamą praktinį pavidalą ir su kiekviena nauja patirtimi tik gilinu savąją emocinę išmintį, besitransformuojančią iš tokio seno bičiulio kaip emocinis skausmas.
Per arti trejus eksperimento metus situacijų į mano pusę pamėtėta buvo įvairių, tarp jų ir klaikiai ribinių, emociniu svoriu įsimenančiu kūne su visam. Pavyzdys: konfliktas su žmogumi dėl kertinių vertybių. Su niekuo nesupainiojamas, kone katarsiškas viso kūno drebulys, nepaprastai stipri įtampa, kalenimas dantimis ir aukštyn kojom apsivertęs skrandis – dar tik konflikto prieangyje, dar prieš gyvą ir tiesioginę konfrontaciją veidu į veidą. Turėjau labai aiškų pasirinkimą – nuryti įtampą, susitaikyti su neteisybės jausmu ir priimti, kad mano tiesa išgirsta nebus, o aš toliau liksiu gyventi su nepatogumu, pakeleivingai ne pirmą kartą lydinčiu bendravimą su minimu asmeniu. Antroji galimybė – eiti į karo zoną no matter what ir tiesiog atstovėti savo tiesą net ir tiesiogine to žodžio prasme kūnui kratantis ir būnant ne pačios diplomatiškiausios nuotaikos.
Pasirinkau antrąjį variantą.
Iš Human Design pusės tai buvo praktinis eksperimentas pagal vadovėlį: susidūrė du emociškai atviri žmonės, abiem šlykštu būti situacijoje, abu nenorėtų, kad vyktų tai, kas vyksta, konfliktas jau gaisro stadijoje, tai pažiūrim, kaip bus. Jei būčiau ir toliau laikiusis not-self būsenos, konfrontacija, galimai, nebūtų įvykusi iki šių dienų. Užuot, pasirinkau eiti atviru veidu į tiesioginę ugnį ir atsiduoti tam, kas bus, kad išsiaiškinčiau iki galo. Situacija galėtų būti komiška, kadangi mano oponentas tiesiogine to žodžio prasme ėmė bėgti ir slėptis nuo manęs, dar prieš pusvalandį plūdęs mane virtualiai. Mūsų konfrontacija nebuvo diplomatiška, kaip nebuvo ir susėsta pasikalbėti kaip dviem suaugusiesiems. Užuot, klausiausi plūdimosi savo atžvilgiu per kambario sieną, o bet koks mėginimas pakviesti žmogų ateiti prie manęs ir pasikalbėti be riksmų buvo ignoruojamas. Konfliktas išspręstas nebuvo, nes vienas iš dviejų jo dalyvių atsisakė jame dalyvauti. Ir taip vienas emociškai atviras žmogus pasirinko eilinį bėgimą nuo tiesos, o antrasis stojo į akistatą su konfrontacija. Ta pati situacija ir dvi visiškai skirtingos patirtys.
Tąkart aš išmokau, kad į sudėtingas situacijas eiti galima ir kartais būna visiškai verta, net gyvybiškai svarbu. Ir jos nebūtinai yra apie lūkestį įrodyti savo tiesą, tačiau visuomet – apie fizinį ir praktinį išbuvimą karo zonoje, ne bėgant nuo užpuoliko, o grumiantis su juo ar tiesiog parodymu, kad va – aš stoviu čia ir laukiu tavęs ateinant, jei tau taip atrodo tinkama. Rezultatas gali būti visoks ir išmokau, kad lūkesčio konflikto pabaigai turėti neverta. Išbuvimas konflikte iki galo, fizinė konfrontacija man buvo nauja patirtis ir maksimalus lūkestis pats savaime. Iš kūno išėjus drebuliui aplankė su niekuo nesulyginamas harmonijos ir vidinės teisybės jausmas – „tai buvo verta, nepaisant to, kad pabaigia buvo nei šiokia, nei tokia, o jei pasukčiau laiką atgal, nieko nekeisčiau ir patirtį kartočiau, nes tokia šioje situacijoje yra mano vidinė tiesa“.
Ir čia verta suprasti vieną dalyką – emociškai atviram žmogui net ir su visomis žiniomis bei gyvenimiškomis patirtimis gali ir neateiti tokia diena, kurią konfrontuoti taps malonu, gera, įprasta. Kūną ir toliau gali tampyti, o skrandis išeiti atostogų be įspėjimo – tačiau fiziniai nepatogumai yra laikini, o vidinės tiesos jausmas įtemptose situacijose kompensuoja nepatogumus. Tik nustodami bėgti nuo tiesos ir įkrautų situacijų mes, emociškai atvirieji, galime imti ugdyti savo empatijos išmintį. Empatija – tai gebėjimas susitapatinti su kito žmogaus išgyvenimais kaip savo. Dar daugiau, mokydamiesi stebėti kito žmogaus emocijas per laiką išmokstame jas aiškiai atskirti nuo savųjų ir įsivardinti, kad tai, ką dabar išgyvenu pokalbyje, net nėra mano emocija.
Kas būtų galėjęs man pasakyti, kad įmanoma jausti kitą su žinojimu, kad jausmas nėra mano? Nebūčiau niekaip patikėjusi gerus pirmus dvidešimt savo gyvenimo metų.
Su laiku panorau savo Human Design eksperimentą perkelti į naują lygmenį ir konfrontacijų ėmiau ieškoti pati. Ne, nepradėjau kurti dramų ar inicijuoti konfliktų, man jie vis dar nepatinka :) Įpusėjusi trečiuosius eksperimento metus ėmiau lankyti grupinės terapijos – šeimos konsteliacijų – užsiėmimus. Jų metu būna vienas dalyvis, užsisakęs savo klausimo ar problemos nagrinėjimą, ir keletas ar keliolika nepažįstamųjų, pasirenkamų atlikti užsisakiusiojo artimųjų vaidmenis. Spektaklis ar režisūra čia nevyksta, tačiau taikant šeimos konsteliacijos metodą, vedant specialistui, užsiėmimo dalyviai patiria įvairiausias (kartais net labai transformuojančias) emocijas, išgyvendami svetimas patirtis ir rasdami rezonansą su asmeniniais išgyvenimais. Kitaip tariant, niekada čia negaliu žinoti, į kokią situaciją bei vaidmenį būsiu pakviesta ir kokios emocijos čia manęs laukia.
Būna, jog nuo pirmų akimirkų ima plūsti viso gyvenimo ašaros, menančios skausmą, gedulą, nusivylimą, liūdesį, netekties, išdavystės jausmą. Kitais kartais apima karštas pyktis, įsiūtis ir įniršis arba juokas, meilė, palaikymo jausmas, linksmumas, pašaipa, ironijos, iššūkio metimo kitam pojūtis. Trumpai tariant, šiuose užsiėmimuose aš sąmoningai leidžiu per savo kūną svetimas patirtis, susitapadindama su nepažįstamų žmonių išgyvenimais. Tiesiog stebiu, kas sukyla ir leidžiu kūnui mane nešti bei jaustis taip, kaip tuo metu jaučiuosi. Vienos patirtys būna ypač stiprios, o kitos – subtilios, paprastos, gan plokščios emocinio krūvio prasme. Atlieku tarpininkės vaidmenį ir būnu kaip emocijų laidininkė, leidžianti joms plūsti, tačiau neužkertanti, nestabdanti ir neuždaranti jų.
Šeimos konsteliacijų užsiėmimai baigiami tuo, jog kiekvienas jų dalyvis išeina iš susitapatinimo, tarsi nusipurto tai, per ką perėjo, ir sugrįžta į save. Į namus visi grįžta kaip tie patys žmonės, tačiau emociškai praturtėję ir, galbūt, kažką nauja apie save sužinoję. Net ir žinodama savo polinkį tapatintis su tuo, kas nesu, į užsiėmimus eiti nebijojau, nors ir kamavo naujų patirčių jaudulys bei nežinia, kaip ir kas bus. Ši nežinia lydi iki šiol kiekvieno užsiėmimo metu ir tai yra mano būdas augti emociškai ir ugdytis empatiją, atsirenkant, į kurias nepatogias situacijas man yra teisinga leistis.
Visuomet grįžtu namo praturtėjusi ir ne, svetimų emocijų neparsinešu, tačiau prisimenu apie jas savireflektuodama – dar vienas mano naujas mėgstamas užsiėmimas, atrastas vos per paskutinius kelerius metus. Imtis tokio, gan radikalaus, eksperimento su emocijomis buvo mano asmeninis pasirinkimas, reaguojant į tai, ką gyvenimas man atnešė (per vieną dokumentinį serialą pamačiau šeimos konsteliacijas in action ir tą pačią akimirką pajutau norą nueiti ir pati). Šis būdas nebūtinai rezonuos Tau, gal net skambės kaip mazochistinė praktika. Ir ne, jei turi atvirą emocinę sistemą, tai savaime nereiškia, kad privalai eiti į šeimos konsteliacijas.
Dabar gi imu likti sudėtinguose pokalbiuose, kartais paskatindama juos pati, kai tai yra tinkama akimirka. Ir nuo žinių turėjimo netapo lengviau juose išbūti, man vis dar kartais dreba rankos, kojos ar visas kūnas, virpa balsas ir ašaroja akys. Ir vis dėl to emociškai įkrautos situacijos turtina bei palaiko pusiausvyros jausmą kasdienybėje. Jis man būtų nepasiekiamas, jei rinkčiausi vengti nepatogių situacijų.
Dalinuosi savo asmenine patirtimi ir savo praktiniu eksperimentu gyvenant su atvira emocine sistema. Iššūkių netrūksta net ir turint nemažai žinių, tad atmink, kad žinios pačios savaime nėra jokia galia. Viskas priklauso nuo to, ką su tomis žiniomis darome arba atsisakome daryti. Viskas prasideda nuo gyvenimo stebėjimo ir savirefleksijos.
Jei ir Tu norėtum pradėti savąjį Human Design eksperimentą ir pasikalbėti apie dalykus plačiau, kviečiu į asmenines 1:1 sesijas. Daugiau apie mano teikiamas Human Design paslaugas skaityk paspaudęs čia:
asmeninės Human Design sesijos ir pažintis su savo dizainu
Giedrė Gižaitė yra 2/4 manifestuojanti generatorė su sakraliniu autoritetu, įgijusi Living Your Design gidės kvalifikaciją tarptautinėje Human Design mokykloje.