Iš dubenėlio valgosi skaniau

Coconut Bowls kokoso dubenėlis

Iš dubenėlio valgosi skaniau

Pažįstu žmonių, valgančių iš dubenėlių praktiškai viską. Keliu ranką – esu tarp jų. Liūdniausia būna valgyti iš visiškai plokščių didelių lėkščių, turinčių vos minimalią užuominą į užriestus kraštelius, o jei lėkštė yra kvadratinė (ir jei juoda), mieliau valgyčiau tiesiog iš puodo ar keptuvės.

O dar, dubenėlių turinys restoranuose dažniausiai stebina gerokai dažniau nei lėkščių. Buddha bowl, smoothie bowl, poke bowl kartu su eat a rainbow everyday judėjimu tampa fiziškai aktyvaus, sveiką gyvenseną išpažįstančio miestiečio rutinos dalimi. Jeigu lėkštėse vis dar ilsisi kepsniai su bulvių skiltelėmis, tai į dubenėlius keliauja margiausios daržovės, vaisiai ir sėklos, o valgymas tampa terapija ne tik skrandžiui, bet ir akims – jeigu išsiverdi avižų košės, tai nejau neužbarstysi jos džiovintomis uogomis ar kepintomis sėklomis.

Įdomu tai, kad daugeliui pasaulio kultūrų, dubenėlis yra numeris vienas indas, iš kurio valgomas maistas. Tas jausmas, kai apsikabini dubenėlį – būtent, apsikabini. Iš karto kažkaip jaukiau tampa, tiesa? Daugiau namų, saugumo jausmo. Širdys atitirpsta.

Ir vis dėl to, dar 20 amžiaus pradžioje valgymas iš dubenėlių nebuvo toks patrauklus, pasakoja istorikė Helen Zoe Veit, tyrinėjantį maistą Mičigano universitete. Atvirkščiai, tiek namuose, tiek restoranų kultūroje buvo stengiamasi atskirus produktus serviruoti atskirai, kad būtų išvengta jų tarpusavio sąlyčio ir maišymosi. Didžiąją praėjusio amžiaus dalį amerikiečiai skirdavo daug laiko ir pastangų, kad tik atribotų skirtingus patiekalus ar jų grupes, todėl ne tik lėkščių ir dubenėlių būdavo gausa, bet ir stalo įrankių, kad tik maistas kuo mažiau maišytųsi.

Tai, kaip valgė amerikiečiai – gabalas baltymų, keletas atskirų garnyrų ir duona – buvo laikoma išlavinto skonio ir etiketo dalimi. Daugeliui įvairūs mišiniai atrodė atstumiančiai. Formalios lėkštės su aiškiomis atskiromis krūvelėmis ingredientų buvo amerikiečio tapatybės ir turto simbolis. Dubenėliuose valgomas maistas sietas su vargšais, nepritapusiais imigrantais ir jų nepažįstamų virtuvių patiekalais, tad besikurianti vidutinė klasė troško save kuo labiau atskirti nuo imigrantų ir visko, kas buvo jiems būdinga. Vienas lengviausių būdų tai padaryti buvo per maistą, valgant iš atskirų lėkščių ir lėkštučių skirtingais įrankiais, kurie leido atskirti skirtingus ingredientus ar patiekalus, o ne juos maišyti.

Tai kas gi yra dubenėlių maistas?

Dalis dubenėlių patrauklumo yra jų turinio universalumas – iš jų gali valgyti kone viską. Makaronus, koldūnus, troškinius. Tačiau pastarąjį dešimtmetį dubenėlių maistas daugiausiai asocijuojamas su tokiais patiekalais, kuriuos lengvai galėtum serviruoti ir lėkštėje, tačiau žymiai racionaliau atrodo serviravimas būtent į dubenėlius.

Urban Garden (Vilnius, Kauno g. 16) restorano dubenėlis.

Pavyzdžiui, virtos viso grūdo kruopos (kad laikytų formą ir neliptų), žalumynai, gražiai pjaustytos ar stambiai tarkuotos daržovės derinamos su orkaitėje keptais moliūgų griežinėliais, skrudintais briuselio kopūstais ar grilintu Halumio sūriu ar tofu. Tuomet, žinoma, visokie pabarstukai: skrudintos sezamų sėklos, chia, smulkintos žolelės, svogūnų laiškai ir koks nors padažas, sujungiantis juos visus.

O kur dar pusryčių košės, kurias pastaruoju metu dažnai keičia naminė granola su graikišku jogurtu, šviežiais vaisių griežinėliais, sėklomis ir riešutais, nepamirštant supermaisto elementų, pavyzdžiui spirulinos ar makos miltelių.

Nors daugelis tokių granolos dubenėlių maistingumu prilygsta sočiai vakarienei, restoranai šiuo metu tokius patiekalus siūlo pagrindiniuose meniu ir dubenėlių maistas tampa bet kurio paros laiko valgymu. Į dubenėlį telpa Tavo pusryčiai, pietūs ir vakarienė, nepamirštant ir užkandžiams pasipjaustytų obuolių riekelių ar morkų su humusu.

Dubenėliai suteikia pojūčių

Stalo įrankiai ir indai turi didžiulę įtaką mūsų patirčiai valgant, pasakoja profesiorius Charles Spence, išleidęs knygą “Gastrofizika” (2017). Kai atsisėdame valgyti, mūsų smegenys ima formuoti bazinį rinkinį ekspektacijų, koks bus mūsų maistas, ar jis bus skanus. Aplinkos elementai, tokie kaip apšvietimas, muzika ir visi daiktai, esantys ant stalo turi didesnės įtakos mūsų nusiteikimui negu mes galvojame. Mūsų smegenys bando nuspėti aplinką, kaip ir būsimą maisto skonį.

Dubenėlis, kurį liečiame ir pakeliame sukurs mums kur kas daugiau minčių, kad valgysime sotų, subalansuotą, užpildantį ir sveiką maistą. Tas svoris rankose, tikėtina, privers smegenis manyti, kad maistas yra kur kas svarbesnis, o įvertinsime jį kaip kvapnesnį ir turintį sodresnį skonį negu kad valgytume tą patį patiekalą, pasyviai patiestą ant lėkštės. Be to, svoris mūsų rankose suteikia smegenims impulsą, kad suvalgėme didesnį kiekį maisto nei iš tikrųjų, todėl sotumas ateis greičiau.

Valgymas iš dubenėlio yra gerokai intymesnė patirtis negu valgymas iš lėkštės, sėdint tiesia nugara ir naudojantis peiliu bei šakute. Dubenėlis yra patogus apglėbti abiem rankomis, jį norisi prisitraukti arčiau ir labiau susitelkti ties tuo, kas yra priešais mus. Iš dubenėlio valgyti pakanka vieno įrankio, tad viena ranka natūraliai glaudžiasi arčiau dubenėlio. Tą būtų sunku įsivaizduoti, valgant iš lėkštės, tegu ir viena ranka. Valgymas iš dubenėlio gali suteikti pojūtį, kad pasaulis yra draugiškesnė vieta. “Jeigu dubenėlį su karštu patiekalu laikome rankose, natūraliai tą šilumą jaučiame per rankas. Buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad jeigu rankose jaučiame ką nors šilta, pasaulis mums atrodo kaip geresnė vieta”, pasakoja profesiorius Charles Spence.

Dar vienas įdomus dalykas – indo tekstūra. Ar numanėte, kad tai, ar jo paviršius lygus, ar grublėtas, turi tiesioginės įtakos mūsų pojūčiams apie jame patiekiamą maistą? Tyrimas atskleidė, kad imbieriniai sausainiai, valgyti iš šiurkštaus indo, tyrimo dalyviams pasirodė gerokai aštresni ir turintys daugiau aromato, negu tie patys sausainiai, valgyti iš indo lygiu ir švelniu paviršiumi.

Saldiems ir vaisių kupiniems patiekalams rekomenduoju rinktis kokoso dubenėlį švelniu ir lygiu paviršiumi, o valgant daržovių, kruopų patiekalus – mažai apdorotus kokoso dubenėlius, kurie iš išorės pasižymi natūraliu šiurkštumu.

Dubenėlius ne tik malonu liesti ir glausti arčiau savęs, jie dar ir tiesiog yra gražūs ir gerai atrodo nuotraukose. Instagram’as ir iš naujo aukso amžių išgyvenantys keramikai tai patvirtins. Jeigu dar prieš keletą metų daugeliui būtų buvę sunku įvardinti bent vieną menininką, kuriantį indus kasdienai, tai šiandien šie vardai yra gerai pažįstami ne tik maisto blogeriams.

Keletas įkvepiančių lietuvių kūrėjų, lipdančių valgymui skirtus keraminius indus:

- Mr. Bowl Ceramics

- Lipdau - Handmade Ceramics

- Ernesta Ceramics

Mr. Bowl Ceramics, Cozy Mint Collection.

Kaip mes valgome iš dubenėlių šiandien?

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje įvairiausi mišiniai, pagaminti iš visų namuose buvusių maisto likučių, o vėliau supilstyti į dubenėlius, buvo laikomi nesvaiku maistu, mitybos prasme. Pernelyg daug sudedamųjų dalių, vartojamų vienu metu, klaidindavo skrandį ir visa virškinimo sistema veikdavo netinkamai, kaip teigė to meto mitybos teorija.

Šiuo metu dubenėlių maistas, nesvarbu, ar pagamintas iš įvairiausių likučių, ar sąmoningai sudėliotas iš įvairiausių igredientų, kuriuos galime pasirinkti patys, yra dar ir būdas suvalgyti daugiau daržovių – tiek namuose, tiek ir restoranuose. Dubenėlių maistas tolsta nuo įprasto patiekalo, kurį sudaro porcija baltymų ir du garnyrai šalia jų. Net ir paprastai paruoštos sezoninės daržovės, sudėtos į dubenėlį, leidžia mums jaustis geriausia savo versija, gyvenančia draugiškame pasaulyje.

Straipsnis parengtas remiantis:


Naujesnis įrašas


Palikti komentarą

Turėkite omenyje, jog komentarai iš pradžių peržiūrimi ir patvirtinami prieš publikuojant